Mano istorija: įtvarai nuo pat vaikystės
 |
| Itvarai |
Andrius prisipažįsta, kad itvarai jį lydi nuo pat vaikystės. Mat itin trapių kaulų vaikinas susilaužydavo tai ranką, tai koją, vos nukrisdavo ant žemės ar labiau susitrenkdavo. Kalbamės su juo.
Andriau, ar prisimeni, kokie pirmieji tavo gyvenime lūžiai?
Paties pirmo neprisimenu, bet apie jį man yra pasakoję tėvai. Buvau dar visai mažas, kai pradėjau mokytis vaikščioti. Kaip ir visi vaikai, pirmiau, atrodė, išmokau ne eiti, o bėgti. Tačiau stabdžių toje mažoje sistemoje dar kaip ir nebuvo. Taigi – bėgdavau bėgdavau, o paskui griūdavau. Taip man būnant pusantrų metukų pasidarė reikalingi pirmieji kelio itvarai. Mažas ne viską ir supratau, tėvai sakė, priešinausi labai tokiam gydymui ir netikėtai mane išgražinusiems gipsams.
O ką prisimeni pats?
Pats prisimenu, kai mokiausi atlikti jau kitą dalyką. Man padovanojo dviratį. Aš buvau judrus ir galima sakyti hiperaktyvus vaikas. Nors ir turėjau tikrai ne pačią tvirčiausią kaulų sistemą, dėl kurios itvarai vėliau mano gyvenime tapo kasdienybe. Taigi, aš lipau ant triračio nesulaukęs, kol ateis tėvelis, kuris žadėjo pamokyti važinėti. Užlipęs skuodžiau nuo kalno, tiksliau, maloniai pasileidau pakalnėn. Ir kas gi nutiko? Stabdžiais naudoti tai nemokėjau. Beveik ta pati situacija, kai prireikė gipso mokantis vaikščioti. Taigi, kritimas, trauma, o po to – itvara ciurnai. Mažo vaiko kaulai ir organizmas atsinaujina greitai, todėl pasveikau po kelių savaičių.
Kokie keisčiausi tavo prisiminimai?
Pamenu, kai man buvo vienu metu uždėti net penki itvarai. Tai tikrai nemažas skaičius žmogui, kuris gyvena gana paprastą gyvenimą. Taip dažniau atrodo tie, kas patenka į sunkią avariją, išgyvena žemės drebėjimą ar panašiai. Taigi, buvo taip, kad nukritau nuo kėdės. Ne iš medžio, ne nuo stataus kalno, o tiesiog nuo kėdės. Man iškart lūžo daug kainų ir deformavosi pėdos. Tada buvo reikalingi ortopediniai itvarai. Vaikščioti negalėjau kelis mėnesius, per tą laiką tuos įtvarus net išaugau.
Ar išmokai vėliau gyventi taip, kad itvarai nepuoštų kūno?
Sunku atsakyti į šį klausimą. Iš vienos pusės, taip aš saugausi. Neužsiimu pavojingu sportu, kokiu nors futbolu, po kurio gali būti reikalingi itvarai kojai. Taip pat neslidinėju, nesimušu, stengiuosi visada vaikščioti su labai patogia avalyne – kad netektų kur nors paslysti ir nukristi. Bet kartais nori nenori atsitinka dalykų, kažkokių smulkių sutrenkimų, kurių negali išvengti. Man pačiam asmeniškai blogiausia, kai būna reikalingi itvarai pirstams, nes tada nebegaliu nieko daryti su rankomis. Kai nebegaliu nieko daryti su rankomis, tada negaliu dirbti, o jau tada gyvenimas nusidažo tikrai kiek kitokiomis spalvomis.
Ar galėtum suskaičiuoti, kiek kartų tau buvo dėti itvarai alkunems, kojoms, rankoms, stuburui ir pan.?
Per gyvenimą jau esu turėjęs apie šešias dešimtis lūžių. Tačiau jie visi buvo skirtingo sunkumo – kai kada tik skildavo kaulas, kai kada reikėdavo ir kur kas rimtesnės pagalbos. Visada stengiausi, kad sveikata būtų gera, stiprinu save įvairiais vitaminais, tačiau kartais itvarai kojoms vis tiek mane papuošia. Toks ja paveldimumas ir iš to kilusi liga – nieko čia per daug nebepakeisiu. Labai džiaugiuosi, kad dar nė karto nebuvo reikalingi itvarai stuburui. Kaskart, kai krentu, meldžiuosi, kad tik stuburas būtų sveikas. Juk tai svarbu – jeigu jis suluš, aš galbūt negalėsiu kažkurios kūno dalies valdyti. O šito aš tikrai nenorėčiau.
